Iš pradžių bandžiau kurti, bet gavosi kažkas ne tokio. Bandysiu kurti ir vėl, tik stengsiuosi tai daryti kur kas geriau :).
Tikiuosi patiks :)
Genka :)*
Genka

Genka

Eilinė diena, kai sėdžiu ant skardžio krašto. Šokti? Noriu, bet bijau. Tikriausiai dar turiu dėl ko gyventi. Nors atrodo praradau viską. Atrodo, kad vaikinas tai čia nieko. Bus jų taip? O ką daryti, jei aš vis dar jį myliu? Mama visada sako, kad laikas užgydo žaizdas. Bet man taip neatrodo.
– Ir vėl sėdi čia,- išgirdau brolio balsą.
– O kur daugiau? – paklausiau.
– Agne, einam namo,- paėmė mane už rankos.
– Neturiu ką ten veikti,- pasakiau.
– Nesiožiuok gerai? – supyko.
– Juliau, atstok,- sušukau.
– Kaip nori,- paleido mano ranką ir nuėjo. Elgiuosi su juo per žiauriai. Žinau tai, bet negaliu sulaikyti savo nervų. Julius man padėjo tada kai buvo sunku. Žinoma negaliu pamiršti ir Gretos. Draugės, kuria žinau, kad visada galiu pasitikėti, bet bėda ta, kad ji vasarai išvykusi. Tad man lieka tik kiemo draugės, su kuriomis nelabai bendrauju. Bet koks skirtumas. Vis vien visada sėdžiu namie.
– Jau galime eiti?- vėl atėjo Julius.
– Važiuok vienas. Pareisiu,- pasakiau.
– Na jau ne. Aš tave čia atvežiau, aš ir pargabensiu tave namo,- prieštaravo jis.
– Aš su ja pabūsiu,- išgirdau Tito balsą. Jis draugas. Geras draugas.
– Gali grįžti ten iš kur atėjai,- piktai atsakė jam Julius.
– Nebūk toks niurzga,- nusijuokė Titas.
– Klausyk, asile, nelysk prie Agnės. Kiek kartų tau tai reikia kartoti? – priėjo prie Tito brolis.
– Baikit,- pasakiau.
– Tu tikriausiai nežinai kokius nuotykius jis patiria su merginomis,- pasakė man Julius.
– O tu pavydi taip? – nusijuokė Titas.
– Nėra ko pavydėti tokiam suskiui kaip tu,- pasakė piktai Julius.
– Varge nusiraminkit pagaliau,- atsistojau.- Važiuojam namo Juliau. Iki Titai.
– Palauk, Agne,- sulaikė mane jis. Julius neapsikentęs nuėjo į mašiną.
– Kas yra? – meiliai paklausiau. Nenorėjau išlieti savo pykčio ant jo.
– Ar tau viskas gerai? Po Dariaus esi kaip nesava,- mačiau iš jo akių, kad jam tikrai rūpi ar man viskas gerai.
– Taip. Man viskas gerai,- patikinau jį.
– Žiūrėk savęs,- paleido mane.
– Būtinai,- nusišypsojau ir nuėjau į Juliaus mašiną. Priėjusi prie Raudonos audi. Įsėdusi į priekį nieko nesakiau. Laukiau kol Julius užves savo mašiną ir pagaliau parveš mane namo, kur galėsiu užsidaryti kambario duris ir gulėdama lovoje galvoti apie viską. tikriausiai visi numano, kokios bus mano mintys. Gaila, stengiuosi visada negalvoti apie Dainių. Jis dabar laimingas su kita mergina. Ir gerai. Dėjau aš ant jo.
– Nevažiuosi? – paklausiau Juliaus.
– Kas tave sieja su Titu? – paklausė.
– Jis geras draugas. tikriausiai jam vieninteliam rūpi mano problemos,- atsakiau. Melavau. Julius kiekvieną dieną yra pasiruošęs mane išklausyti ir patarti. Ar bent taip sako.
– Netiesa. Ir man rūpi. Puikiai žinai, kad rūpi ir tėvams,- atsakė jis.
– Tau gal, bet tėvams abėjoju. Kada paskutinį kartą jie paklausė manęs kaip sekasi?- paklausiau Juliaus.
– Dėl to negali jų kaltinti. Žinai, kad jie mus myli,- bandė teisinti.
– Gerai. Važiuojam,- pasakiau užsimerkdama. Pagaliau jis manęs paklausė. Užvedė variklį ir parvežė namo. Man išlipus jis nuskubėjo pas draugus. Jam linksma. Visgi 19. O man. Man tik 16. Visas gyvenimas prieš akis.
– Kur buvai? – paklausė mama man įėjus į vidų.
– Ten kur visada,- atsakiau.
– Viena? – pasibaisėjo.
– Ne. Julius mane nuvežė,- atsakiau ir užlipau į kambarį. Užsidariau duris ir kaip visada nuėjau į balkoną. Tėtis čia specialiai man įrengė teleskopą, kad turėčiau ką veikti tada, kai užklups nemiga. Taip pat atnešė ir foteliukus. Galiu ramiai sėdėti vasarą ir klausytis paukščių, ar skaityti knygą. Bet senai to jau nebedarau. Priėjau prie teleskopo ir paliečiau. Kaip visada šaltas. Kvailė. Nejaugi tikėjausi, kad bus šiltas? Pažvelgiau pro akutę. Dabar žvaigždžių nesimato. Diena. apžiūrinėjau visus namus, kuriuos mačiau. Šnipinėju? Gal. Bent turėjau ką veikti ir atitraukiau mintis nuo to nelemto veido. Pamačiau Ešą. Vaikiną iš mano mokyklos. Gražus, juodų plaukų ir pasportavęs. Bet jis man nepatiko. Labai jau pasikėlęs.
– Agne, vakarienė,- išgirdau tėčio balsą. Pasitraukiau nuo teleskopo ir nusileidau žemyn.
– Kas vakarienei? – paklausiau.
– Sriuba. Kur Julius? – atsakė ir paklausė tėtis.
– Mane parvežęs išskubėjo. Tikriausiai pas draugus,- atsakiau.
– Gerai. Skanaus,- pasakė tėtis atsisėdęs valgyti. Paėmiau šaukštą ir paragavau sriubos. Nelabai kas, bet valgoma.
Pavalgiusi atsistojau ir vėl grįžau į savo kambarį. Dabar Tik stovėjau balkono tarpduryje ir laukiau, kol atsitiks kas nors įdomaus. Bet kas gali atsitikti? Ypač mano gyvenime.
– Agne,- išgirdau tylų balsą. Priėjau prie turėklų ir pažvelgiau į apačią. Ten stovėjo Titas.
– Ko? – paklausiau.
– Julius namie? – paklausė.
– Ne. Mane paleidęs išvažiavo,- atsakiau.
– Tai nusileisk apačion. Turiu tau pasiūlymą,- nusišypsojo.
*
*
Tikiuosi patiks :). Verta tęsti?
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)