Kažkam patiko :D. Kaip fainei :D.
Štai nauja dalis :) Ačiū tiems kas skaitot. :)
Genka :)
Genka

Genka

– O kam?- paklausiau.
– Nu turiu pasiūlymą,- nekantravo Titas.
– Nu sakyk. Nebūtina nusileisti,- pasakiau.
– Nu jei tu nori, kad tavo brolis mane muštu, tai labai prašom,- supyko.
– Gerai. Leidžiuosi,- atsidusau ir išėjau iš balkono.
– Kur eini? – paklausė mama man einant pro duris.
– Tuoj grįšiu,- atsakiau ir išėjau. Titas jau stovėjo prie mano durų. Atsisėdau ant laiptelio ir laukiau kol jis prabils, bet jis tylėjo.
– Nesuprantu, ar jums patinka mane nervinti?- paklausiau.
– Kam? – nesuprato.
– Visiems.
– Kodėl klausi?
– Kiekvieną kartą, kai kas nors yra, visi laukia kol prabilsiu. Tau sunku pradėti sakyti ko iš manęs nori? Noriu pabūti viena,- pasakiau.
– Ne per ilgai būni viena? – paklausė jis.
– Koks tau skirtumas,- atsistojau ir nuėjau. Titas pribėgo prie manęs.
– Gerai. Sorry,- sustabdė mane.
– Tai? – vėl turėjau jį tempti už liežuvio.
– Tai norėtumėm važiuoti prie ežero. Kaip ir kiekvienais metais,- pasakė.
– Nevažiuosiu,- atsakiau ir vėl pajudėjau. Puikiai žinau kur einu. Net jei apie tą vietą negalvoju.
– Važiuosi,- pasakė.
– Nenurodinėk,- tyliai atsakiau.
– Manai, kad visiems labai linksma žiūrėti, kaip tu sėdi viena namie. Pasiilgom senosios Agnės, kuri būtu bet ką padariusi, kad tik galėtu pasilinksminti,- pradėjo šaukti Titas.- Kaip tau dar neatsibodo galvoti apie tą suskį?
– Senosios Agnės nebėra,- atsakiau.
– Mes norim ją susigrąžint,- švelniau pasakė. Taip norėjau grįžti ir aš. Ta senoji aš, su kuria buvo tikrai linksma, kuri galėdavo pralinksminti net tą žmogų, kuriam atrodė, kad pasaulis griūvą. Bet dabar taip atrodo man.
– Gerai. Kada? – pasidaviau.
– Puiku,- sušuko. Rytoj.
– Taip greit?- nustebau.
– Nu jo,- pasakė laisvai.
– Gerai. Ryte? – paklausiau.
– 12. Tiks? Atvažiuosiu tavęs pasiimti,- pasakė ir nuėjo. Likau stovėti prie gatvės. Puiku. Dabar prieš savo norą turėsiu vilktis prie kažkokio ežero. Tiesiog nuostabu.
Pasukau prie vietos, kur praleidžiu nemažai laiko. Taip, prie skardžio. Nežinau kodėl, bet ši vieta mane itin traukia.
Atsisėdau ant krašto ir kaip visada užsisvajojau. Kas būtu, jei jis manęs dar nebūtu palikęs? Kvailė. Nebuvau pakankamai gera jam. Nejaugi svajojau būti visą likusį gyvenimą su juo? Per daug noriu.
– Ir vėl tu čia,- išgirdau brolio balsą.
– Tu ką mane seki? – paklausiau neatsisukdama.
– Ne. tik mama sakė, kad tu kažkur išbėgai. Todėl iš kart pasukau prie šitos vietos,- atsisėdo šalia. Aš tylėjau. Neturiu ką jam pasakyti.0 Žinai, kad rytoj daug kas žada važiuoti prie ežero?
– Žinau. Titas sakė,- nusišypsojau jam.
– Ir vėl jis. Ko jis kišasi į tavo gyvenimą? – supyko Julius
– Jis draugas,- atsakiau.
– Kuris net neabėjoju nori tave nusitempti į lovą,- pasakė.
– Nenori. Jauk ilgai bendraujam. Jis ne toks,- bandžiau jį ginti. Puikiai žinojau, kaip jis elgiasi su merginomis. Žinau, kad su manim taip nepasielgs. Per daug gerai sutariam.
– Jei tau nerūpi, kodėl turėtų rūpėti man. Tai važiuosi prie ežero?
– Važiuosiu,- atsakiau.
– Tikrai? – nustebo.
– Taip,- norėjau pasakyti jam, kad tik dėl to, nes Titas prašė, bet jis ir vėl būtu supykęs
– Nuostabu. Gal pagaliau atsigausi ir vėl būsi linksma,- pradėjo plepėti. Plepėjo ilgai, bet tiesiog nebesiklausiau jo. Vis vien tikriausiai sako tą patį, ką ir visi. Kad pasiilgo senosios manęs, nori kad ir vėl grįžčiau.
– Tai sutinki? – liūdnai paklausė.
– Kas?
– Kas atvažiuotu pasiimti mūsų,- nusijuokė.
– O turim kitą pasirinkimą?
– Galim eiti peščiomis,- pasakė.
– Geriau mašina,- nusijuokiau.
– Tu juokiesi?- atsistojo.
– Nejaugi reikia verkti? – paklausiau.
– Pastaruoju metu tu tik tai ir darai,- nusijuokė ir patempė mane už rankos, kad atsistočiau. Apkabino ir pradėjo sukti. Pradėjau juoktis. Garsiai. Pradedu suprasti, kad gyvenimas nėra toks beviltiškas kaip atrodė. Vis dėl to yra ir gerų dalykų. Ir kodėl maniau kad gyventi užknisa? Tikriausiai man pasimaišė protas. Būtent šią akimirką. Po kokios valandos galvosiu taip pat kaip ir prieš kelias minutes.
– Tu net neįsivaizduoji kaip gera girdėti, kaip tu juokiesi,- vis dar šypsojosi.
Po kelių minučių pasukom jo audi link. Jis kaip visada parvežė mane namo, ir pats išvažiavo pas draugus. Parėjau namo ir kaip visada nutypenau į savo kambarį. Atsidariau balkoną ir vėl nuėjau prie teleskopo. Kodėl mane traukia į Ešo namo pusę? Kvailys, net užuolaidų neįsideda.
– Kur žiūri? – paklausė tėtis.
– Išgąsdinai,- pašokau. – Niekur. Tik stebiu gamtą.
– Ir ką matei? – nusijuokė.
– Mačiau pasipūtelį vaikiną, kuris nesugeba užsidėti užuolaidų,- nusijuokiau. Kaip gera juoktis. Ir vėl.
– Tai tu į jį nežiūrėk,- pasakė tėtis.
– Pasistengsiu,- nusišypsojau ir nuėjau į kambarį. Atsidariau spintą ir išsitraukiau maudymuką. Įsidėjau jį į rankinę. Nežinau ar maudysiuosi. Bet pravers. Išsitraukiau juodus šortukus ir baltą maikutę. Susiradau basutes be kulno ir viską pasidėjau prie kėdės, kad rytoj nereikėtų ieškoti.
Visą likusią dieną nuobodžiavau. Neturėjau ką veikti, todėl nesulaukusi 11 valandos atsiprausiau ir persirengiau į pižamą, Kaip keista, Užmigau labai greitai.
Ryte atsikėliau kaip niekada žvali. Dingo mintys ir apie Darių. Tai buvo geriausia, bet nesijaučiau tokia laiminga. Išlipusi iš lovos apsirengiau ir nulipau į virtuvę.
– Labas rytas,- pasisveikinau su mama ir Juliumi.
– Sveika,- nusišypsojo. Prisiminiau, kad Julius sakė, kad mus paims.
– O kodėl sakei, kad mus paims, jei turi savo mašiną? – paklausiau jo.
– Nes aš būsiu išgėręs,- pasakė man į ausį ir tyliai nusijuokė.
– Kaip visada,- atsidusau. Julius į mane pažiūrėjo kreivu žvilgsniu, kuris mane dar labiau prajuokino.
Atėjus tam metui, kai turėjom išvažiuoti, Julius pribėgo prie manęs.
– Kas yra? – išsigandau.
– Tu nepatikėsi kas važiuoja kartu,- nervinosi.- Aš negaliu patikėti, kad Titas taip su tavim pasielgė. Ką tik man pranešė, Gvidas, kad kartu su ta pačia mašina važiuoja ir Darius.
– Tegu važiuoja,- bandžiau vaidinti abejingą, bet mano viduje siautė uraganas.
VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 0 (from 0 votes)